Ar 1937 – 1939 m. Vilniaus vaizdai nustebins? Interviu su parodos kuratoriumi R.Žičkumi


DSC_8203_1200

Visą 2019 m. kovo mėnesį Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje, vyks nuotraukų paroda „1937-1939 m. Vilnius šveicaro Alfredo Rietmanno akimis“. Apie šios parodos atsiradimo istoriją, fotografijų atsiradimo aplinkybes, dabartinį jų kelią iki Vilniaus ir šiais laikais daromų fotografijų svarbą ateičiai pakalbinome parodos kuratorių Ričardą Žičkų.

Ričardas Žičkus parodos atidarymo metu

Ričardas Žičkus parodos atidarymo metu

– Fotografijos apie Vilnių į parodą keliavo net iš Šveicarijos. Iš kur apskritai turėjote informaciją apie šių fotografijų egzistavimą? Juk tam, kad pradėtum paieškas, turėtum bent žinoti apie tai, kad kažkas galėjo būti?

– Rinkdamas medžiagą apie Vilniaus viešąjį transportą, informacijos paieškų ratą išplėčiau iki Lenkijos ir Šveicarijos. Tarpukariu Vilnius buvo okupuotas Lenkijos ir nuo 1932 iki 1941 metų Vilniuje šveicariškais autobusais „Saurer“ pagal koncesijos sutartį miestelėnus vežė bendrovė TOMMAK. Viename iš 2003 m. žurnalo „Traverse: Zeitschrift für Geschichte = Revue d’histoire“ numerių radau dr. M. Koenig straipsnį apie šveicarą, dirbusį Vilniuje 1937-1940 metais autobusų garažo direktoriumi. Prasidėjo kontaktų paieška. Tuo metu jau bendravau su keletu Lenkijos istorikų, tyrinėjančių Lenkijos transporto istoriją. Jų dėka gavau straipsnio autoriaus M. Koenig kontaktus, o šis padėjo susisiekti su Vilniuje dirbusio šveicaro Alfred Rietmann iliustruotų prisiminimų saugotoju – Arbono miesto muziejumi. Tai vyko 2017 metais.

Alfred Rietmann savo kabinete

Alfred Rietmann savo kabinete

– Kaip fotografijas saugantys šveicarai reagavo į jūsų paieškas? Ar juos nustebino jūsų užklausa, o gal žinote, ar šiomis fotografijomis kažkas jau yra domėjęsis? Ar sunku buvo įtikinti pasidalinti šiais unikaliais istoriniais kadrais?

– Bendravau su Arbono miesto muziejaus bendruomenės prezidentu Achim Schaefer. Svarbesnius sprendimus, susijusius su muziejaus veikla, priima bendruomenės taryba. Dėl šios priežasties kai kurių klausimų sprendimas užtrukdavo. Šveicarai į mano pirmus laiškus reagavo santūriai, bet prie projekto prisijungus germanistei Martynai Bakaitei reikalai pradėjo judėti sklandžiau ir greičiau, atsirado ne toks oficialus, artimesnis bendravimas.
Kaip jau minėjau, su prisiminimais buvo gerai susipažinęs dr. M. Koenig, visgi jį labiau domino A. Rietmann asmenybė, o ne Vilniaus vaizdai ar pasakojimai apie Vilnių.
Įtikinėti šveicarų nereikėjo. Martynos Bakaitės dėka jie patikėjo mano noru visą medžiagą parodyti Vilniaus mylėtojams. Negana to, visa Arbono miesto muziejaus taryba buvo atvykusi į parodos atidarymą.

– Ar, pamatęs fotografijas, jose radote tai, ką ir tikėjotės rasti, o gal jose pavyko pamatyti netikėtų, nustebinusių dalykų?

– Kadangi fotografijos buvo nematytos, niekur nepublikuotos, jas matant pirmą kartą buvo labai įdomu. Tačiau vaizdai tapo dar įdomesni perskaičius A. Rietman prisiminimus. Fotografijos kartu su prisiminimais yra nuostabus junginys. Prisiminimai leidžia geriau suvokti aplinkybes, kuriomis buvo padarytos fotografijos.

Saurer arbonai, išrikiuoti Vilniaus autobusų garaže. Užrašas lenkų kalba skelbia: „Rūkyti draudžiama“.

– Nors ši paroda vaizduoja Vilnių trejų metų laikotarpiu, tačiau viena pagrindinių fotografijų temų – to meto viešasis transportas (kas, žinant nuotraukų autoriaus profesiją, nestebina). Gal žinote, ar kitose šalyse taip pat būna parodų, kuriose pasakojama viešojo transporto istorija? Kaip manote, kada, kur ir kodėl tokios parodos rengiamos?

– Manau, parodos apie viešojo transporto istoriją vyksta daugelyje šalių. Priklausomai nuo to, kiek šalies visuomenėje populiarus viešasis transportas, tiek populiarios parodos šia tema. Kai kuriuose didžiuosiuose Europos miestuose yra net miestų transporto muziejai ar didesniuose technikos muziejuose yra viešojo transporto ekspozicijos.

– Pasaulyje ir dabar yra tūkstančiai entuziastų, fotografuojančių ir filmuojančių viešojo transporto darbą, jų aplinką. Daug kas į tokią veiklą žiūri skeptiškai ar net priešiškai. O kaip tokią veiklą vertinate jūs? Kaip manote, ar dabar daromos viešojo transporto nuotraukos bus svarbios istorijai, o gal šiais informacijos pertekliaus laikais šios nuotraukos vargu ar kada turės tokią istorinę vertę kaip fotografijos, darytos prieš kelis dešimtmečius?

– Pagal savo patirtį galiu pasakyti, kad kartais lengviau rasti informaciją apie tai, kas vyko prieš 100 – 150 metų, negu apie įvykius, buvusius prieš 20-30 metų. Priežastis paprasta: seniau informacija buvo tvarkoma ir sisteminama archyvuose, muziejuose ir privačiose kolekcijose, o dabar ji išsibarsčiusi interneto platybėse, praradusi autorystę ir neretai patikimumą.
Sunku spręsti, kiek ateityje bus įdomios ir aktualios dabar daromos nuotraukos. Nors turbūt neičiau į parodą „Kas blogai viešajame transporte“ arba „Baisus/tragiškas Vilniaus viešasis transportas“, tačiau mielai aplankyčiau parodą „Kaip keitėsi Vilniaus (Kauno, ar kitų Lietuvos miestų) viešasis transportas nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki dabar“ ar „Viešasis transportas XX a. dailininkų kūriniuose“.

Primename, kad fotografijų paroda „1937-1939 m. Vilnius šveicaro Alfredo Rietmanno akimis“ vyks 2019 m. kovo mėnesį Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje, Pilies 40, Vilniuje. Darbo laikas: trečiadieniais – šeštadieniais nuo 11 iki 17 val., sekmadieniais nuo 11 iki 16 val. Įėjimas – nemokamas. P.S. nepamirškite, kad dalis ekspozicijos yra pastato rūsyje! :)

DSC_8163_1200

Kitos publikacijos

Žymos:, , , , , , ,